Frankenstein

Išleistas 1818 m., Frankenšteinas yra pagrindinis gotikos ir mokslinės fantastikos žanrų kūrinys. Šis persekiojantis romanas, kurį parašė Mary Shelley, gilinasi į žmogaus ambicijų gelmes, mokslinių tyrinėjimų ribas ir vaidinimo dievu pasekmes.

Istorija sukasi apie ambicingą mokslininką Viktorą Frankenšteiną, kurio nenumaldomas žinių siekimas priveda prie drąsaus eksperimento: jis siekia įveikti pačią mirtį. Vedamas troškimo atskleisti gyvenimo paslaptis, Viktoras iš reanimuotų kūno dalių surenka į žmogų panašią būtybę. Tačiau šis kūrybos veiksmas pajudina įvykių grandinę, kuri amžiams pakeis jo ir aplinkinių gyvenimą.

Romanas vystosi per daugybę laiškų ir pasakojimų, kuriuose pasakojama Viktoro kelionė nuo ledinių Šveicarijos Alpių kraštovaizdžių iki niūrių Ingolštato laboratorijų. Jo kūrinys, bevardis monstras, tampa tragiška figūra – visuomenės atstumta būtybe, trokštančia priimti ir suprasti. Kai padaras klaidžioja dykumose, jis grumiasi su savo egzistencija ir jai keliamomis kančiomis.

Shelley meistriškai įpina mokslinės etikos, monstriškumo prigimties ir nekontroliuojamų ambicijų pasekmių temas į savo pasakojimo medžiagą. XVIII amžiaus pabaigos Europos fone ji kelia gilius klausimus apie žmogaus žinių ribas ir atsakomybę, susijusią su tokios galios naudojimu.

Įspūdinga romano aplinka – kur ledinės viršūnės susitinka su tamsiomis laboratorijomis – atspindi vidines kovas, su kuriomis susiduria jo veikėjai. Pramonės revoliucijai ir mokslo pažangai keičiant visuomenę, *Frankenšteinas* tampa savo laikmečio kultūrinio nerimo atspindžiu. Shelley kitoniškumo tyrinėjimas – tiek pabaisos, tiek paties Viktoro nuobodulys – skamba ir šiandien.

Frankenšteinas įkvėpė daugybę adaptacijų, įskaitant ikonines filmo versijas, tokias kaip 1931 m. klasika, kurią režisavo Jamesas Whale'as, kuriame Borisas Karloffas yra nepamirštamas monstras. Be kino, šiuolaikinės reinterpretacijos literatūroje, filme ir kitose žiniasklaidos priemonėse toliau tyrinėja Shelley temas, pritaikant jas naujiems kontekstams.

Šioje pasakoje apie ambicijas, kūrybą ir siaubingumą Shelley primena mums, kad mūsų veiksmai turi pasekmių – nesvarbu, ar mes siekiame nepaisyti mirties, ar kurti gyvenimą. Žvelgdami į mokslinių atradimų bedugnę, turime žengti atsargiai, nes riba tarp kūrėjo ir kūrinijos neryški, o pasekmės gali būti siaubingesnės, nei įsivaizduojame.
Galite skaityti neprisijungę